Kūno paruošimas
Apšilimas yra būtinas prieš pradedant kiekvieną taiči treniruotę, nes tai viso organizmo sujudinimas. Apšilimo metu suaktyviname logistinius procesus ir deguonies aprūpinimą.
Prasukimais išjudiname sąnarius, kur labai dažnai būna užsistovėję skysčiai ir jaučiamas medžiagų nepriteklius. aip pat suaktyviname kraujotaką visose sąnarių dalyse. Labai svarbu, kad prasukimų metu stebėtume savo kvėpavimą: kai keliame rankas – įkvepiame, o viršutinėje judesio fazėje, be pauzės – iškvepiame.
Per prasukimus išmokstame derinti judesį su kvėpavimu. Tikslingas kvėpavimas padeda organizmui gauti daugiau deguonies, kuris yra būtinas visiems gyvybiniams procesams. Kartu išjudiname skysčius sąnariuose, o tai reiškia, kad pašaliname tai, kas nereikalinga, ir sukuriame daugiau erdvės tam, kas naudinga.
Atliekant intensyvias treniruotes organizme gali susikaupti įtampa, todėl labai svarbu įtraukti tempimo pratimus. Jei juos atliktumėte visuomet, kai susiduriate su įvairiomis įtampomis, pastebėtumėte, kad tempimo pratimai padeda nusiraminti ir atsipalaiduoti. Taigi, tempimo pratimai yra puikus vaistas sumažinti įtampą, kuri susidaro, kai raumenys treniruočių metu susitraukia ir negrįžta į natūralią būseną.
Prasukimo pratimai paruošia kūną, o tempimo – padeda pašalinti įtampą ir atpalaiduoti. Įtampos metu, t. y. tempdami, iškvepiame, atsipalaiduodami – įkvepiame. Tai labai svarbu, kad atsipalaiduotų raumenys ir sausgyslės.
Kitas žingsnis – taiči formos. Tai reiškia, kad visų apšilimo ir pagrindinių pratimų tikslas – paruošti formai. Forma – tai sąmoningas kūno valdymas su besikeičiančiais įtampos ir atsipalaidavimo ciklais bei suderintu kvėpavimu. Forma išjudina visus organizmo procesus ir moko mus dėmesingumo, ramybės, įtampų valdymo bei stebėjimo įgūdžių.
Kaip pasakojome anksčiau, Rytų mokyklose formų mokoma iš karto, tačiau netreniruotam vakariečiui sunku daryti formą ir mokytis daugybę kitų elementų. Bandydamas atkartoti formos judesius be tinkamo pasiruošimo, žmogus nesupras, kokį poveikį turi daryti kiekviena formos dalis. Be paruošiamųjų pratimų bus sunku išlaikyti dėmesį, nukreiptą į save. Tik išmokus, kaip dėti pėdą, kada ir kaip įkvėpti bei iškvėpti darant konkretų judesį, įmanoma pratimus sujungti į sekas ir mėgautis formos rezultatais be įtampos ir didelės kontrolės. Forma, apimanti aštuonis judesius, duoda tą patį, ką gauname darydami atskirų 10–12 pratimų seką. Forma užtvirtina viską, ko išmokstame, ir padeda greičiau pasiekti rezultatą. Gali atrodyti, kad tie pratimai daromi lėtai, tarsi šokant, tačiau jų poveikis atitinka tai, ką darome ištvermės pratimų metu su didesniu intensyvumu ir apkrovomis.
Iš mokinio lūpų
Donatas, 40 m., praktikuojantis taiči daugiau nei 8 m.
Buvo metas, kad gyvenimas po vieno neteisingo sprendimo, t. y. nepaklausius vidinės nuojautos, ėmė ir subliuško kaip spalvotas gražus oro balionas. Tuomet po kurio laiko pajutau, kad vis mažiau galiu susikaupti, esu labiau pavargęs, išsekęs, nervingas bei irzlus. Žinoma, man tai sakė aplinkiniai, bet ne iš karto tai supratau... Matyt, visi turime prieiti kritinį gyvenimo tašką, kai patys suvokiame, kad esama situacija mūsų visai netenkina ir reikia ją keisti. Kažkada turėjau tik tris valandas laiko miegui, o net ir per tas 3 valandas prabusdavau dusdamas su jausmu, kad stoja mano širdis. Vienintelis malonumas būdavo dušas, kuris visuomet atgaivindavo ir suteikdavo jėgų eiti pirmyn, bet ir jis atrodydavo tarsi kankinimo ceremonija, nes ant galvos krentantys lašai sukeldavo įtampą, skausmą ir nervindavo, bet kartu ir prablaškydavo.
Papasakojus savo išgyvenimus savo brolio žmonai Jūratei, ji pasiūlė supažindinti su taiči meistru Domu. Per pirmas penkias minutes susitikimo buvau šokiruotas ir nustebintas, kaip iš veido spalvos, mano sudėjimo ir keleto judesių Domas įvardijo mano problemas, charakterio savybes ir tai, kad jei ir toliau eisiu tuo pačiu keliu, 40-ies nebesulauksiu. Pagalvojau, kad liko tik dešimtmetis – visai nedaug. Tuo pačiu metu buvau priverstas atsimerkti ir įvertinti realią gyvenimo situaciją. Ir ką jūs manote – suvokiau, kad jau 5 metai neturiu atostogų, viskas tik blogėja, nors nenoriu to pripažinti, nematyti šviesos dienoje, miego naktyje ir esu nebe tas, kas esu, o poilsio laikas sau ištrintas iš mano gyvenimo... Nuolatinė įtampa, begalė minčių galvoje, neduodančių nė akimirkai atsikvėpti, mintyse tik problemos, o kartu ir baimė, sekanti lyg šuo, kad jei nustosiu daryti ir galvoti – gyvenimas sugrius!
Jau po pirmos treniruotės ir keleto Domo išsakytų minčių susimąstau, patikiu, o po jo duotų pratimų pajuntu atsipalaidavimą bei pajaučiu šypseną veide. Nusiraminu, kad gyvenimas nesugrius, jei ir sustosiu. Po trečios treniruotės išgirstu pasiūlymą pabandyti piešti – pabandau. Ir pats negaliu patikėti – man sekasi. Suvokiu, kad taiči tikrai gali man padėti, ir nuo tada pradedu intensyviai užsiimti šia veikla bei domėtis pasaulėjauta. Taiči – tai ne tik sportas ir fiziniai pratimai kūnui, tai gaivus oro gurkšnis sielai, savęs pažinimui ir pasaulio suvokimui, tai meditacija ir nusiraminimas. Po pusės metų treniruočių atradau stiprybės ir jėgų palikti darbus ir seną gyvenimą bei išvykti iš Lietuvos į svetimą šalį net nemokant kalbos. Prieš išvykdamas jaučiausi ramiai, išmokau pasitikėti pasauliu, buvau atviras iššūkiams, kurie manęs ten laukė. Nors pradžia buvo sunki, tačiau kasdienės treniruotės neleido pasiduoti jokioje gyvenimo situacijoje ir net atsiuntė dovanų. Netikėtai bare sutikta nepažįstama mergina po kelių minučių bendravimo padovanojo savo visus dailės reikmenis: dažus, drobes, teptukus. Nuo to laiko pradėjau tapyti dar dažniau, o pamažu „iš niekur“ atsirado ir žmonės, kurie norėjo nusipirkti mano paveikslų. Taip taiči tapo mano gyvenimo dalimi, pradėjau tuo užsiimti kiekvieną dieną. Dar po metų įgyvendinau savo vaikystės svajonę ir nukeliavau į Nepale esantį vienuolyną, kuriame teko perduoti savo taiči žinias jauniesiems vienuoliukams, užkopiau į 5 km aukščio kalną... Ir nuo to momento, kai pradėjau sportuoti, neturėjau fizinių problemų, gyvenimas pradėjo keistis į gera, o požiūris į sunkias situacijas ir mane supantį pasaulį pakito. Išmokau labiau gyventi nei egzistuoti, daugiau stebėti nei kontroliuoti, labiau jausti gyvenimą, supančius žmones ir situacijas.