Taiči nauda kasdieniame gyvenime
Taiči - įpročių veidrodis
Kokie pokyčiai laukia, jei pratimus darysiu nuolat?
Darant taiči, visų pirma keičiasi įpročiai, kurie yra labai svarbi mūsų gyvenimo sudedamoji dalis. Todėl taiči yra įpročių keitimas. Viena vertus, įpročiai padeda mums išgyventi ir leidžia daug ką daryti negalvojant. Tačiau kita vertus – jie neleidžia mums keistis ir pamatyti, kad kitokie įpročiai mums būtų daug naudingesni. Jei mes įpratome atlikdami veiksmą ar judėdami sulaikyti kvėpavimą, taip ir darome net nesusimąstydami, ar mums tai padeda, ar trukdo. Elgiamės taip, kaip esame įpratę, tačiau reguliarus taiči pratimų atlikimas keičia mūsų įpročius. Rytuose pastebėta, kad per fizinį veiksmą užsifiksuoja, tarsi įsirašo organizme įprotis taip elgtis. Ir tai daug greičiau, negu keičiant įpročius protu – t. y. suvokiant, kaip reikėtų elgtis teisingai. Pavyzdžiui, žinome, kad įvykus stresinei situacijai gilus kvėpavimas gali nuraminti, tačiau kai tai įvyksta, dažniausiai visai pamirštame apie kvėpavimą ir jis pasidaro paviršinis. O įpratus tinkamai kvėpuoti fizinių pratimų metu ir darant tai reguliariai, atsiranda nauji kvėpavimo įpročiai, kurie padeda suvaldyti įtampas kasdieniame gyvenime.
Daug kalbėjome apie kvėpavimą, tad susidaro įspūdis, kad tai – vienas svarbiausių mūsų įpročių. Kokie dar įpročiai keičiasi ir kokius reikėtų keisti?
Taip, kvėpavimas yra labai svarbus, tad darant taiči formuojasi kvėpavimo stebėjimo įprotis. Galbūt daugelis paklaustų, kam to reikia. Tačiau, jei nekvėpuojame arba darome tai su užlaikymu arba paviršutiniškai, mes save žalojame – neleidžiame atsipalaiduoti. Apskritai, pasitelkdamas taiči įpranti skirti dėmesio sau. Atsiranda įprotis gerti vandenį, susiformuoja dienos ritmas, kada mankštintis, dirbti, valgyti ar ilsėtis. Be to, taiči daro poveikį sveikatai, pagerina vidaus organų veiklą, medžiagų įsisavinimą.
Kaip mums suprasti, kad reikia keisti įpročius? Juk jei esame įpratę kvėpuoti netaisyklingai, net nesusimąstome, kad elgiamės neteisingai. Taip susidaro tarsi užburtas ratas, iš kurio sunku ištrūkti.
Taip, iš tiesų, tampame savo įpročių vergais. Nežinodami kitų įpročių, negalime suprasti, ką jie galėtų pakeisti. Vis dėlto, jei nuolat pakliūvate į situacijas, kurios priverčia įsitempti arba nuolat kartojasi tos pačios santykių problemos, arba kūne atsiranda negalavimų, tai ženklas, kad kažkurie įpročiai yra netinkami. Gal ir nejaučiate jokių negalavimų, tačiau jei dažnai vargina mintys apie tą patį dalyką – jau vien tai yra signalas, kad turite įprotį save kankinti, nes mintys atima daugiau energijos nei veiksmas. Tai labai gerai iliustruoja daoistinis pamokantis pasakojimas.
Vieną kartą du vienuoliai, grįždami į vienuolyną, sutiko merginą. Ji stovėjo išsigandusi prie upelio ir nežinojo, kaip pereiti į kitą krantą. Paprastai per upelį būdavo permestas lieptas, tačiau tą dieną jo nebuvo. Didžiai jaunojo vienuolio nuostabai, garbaus amžiaus vienuolis priėjo prie merginos ir pasiūlė ją pernešti. Ši apsidžiaugusi sutiko, o kai vienuolis ją pastatė kitoje pusėje vėl ant kojų, padėkojo ir nuėjo savo keliu. Vienuoliai pasuko į vienuolyną. Ir jau bežengiant pro vienuolyno vartus jaunasis neištvėrė ir paklausė vyresniojo: „Kaip tu galėjai nusižengti taisyklei ir prisiliesti prie moters, kas vienuoliams yra draudžiama?“ Senasis atsakė: „Aš pernešiau ją per upelį ir paleidau, o tu ją vis dar neši.“
Į kokius kūno negalavimus reikėtų atkreipti dėmesį?
Jei nugara surakinta po darbo dienos arba ją skauda, jei kankina sloga, bet neatrodo, kad būtum peršalęs, jei tinsta kojos ir jos atrodo kaip švininės, arba jei nuolat skauda galvą. Visos šitos situacijos atsiranda tik dėl kažkurių įpročių, prie kurių esame taip pripratę, kad jų nebepastebime. Lyg ir suprantame, kad įpročius reikėtų keisti, bet žmogus nelabai žino, kokius keisti, o kokius palikti. Taiči nesako, ką keisti, tiesiog paprasčiausiai juos keičia. Darant pratimus nauji įpročiai formuojasi labai natūraliai, nuosekliai ir individualiai, pagal kiekvieno žmogaus fiziologiją bei kūno masę. Keičiantis įpročiams pamažu nuslūgsta ir negalavimai bei problemos.
Kiek laiko reikia praktikuoti taiči, kad susiformuotų nauji įpročiai?
Svarbu, kad pratimų darymas būtų reguliarus, nes tik tada pokyčiai bus valdomi ir ilgalaikiai. Reguliariai atlikdami pratimus sugebėsite valdyti emocijas, įtampas, fiziologinę būseną. Priešingu atveju pavasarį vėl pradės bėgti nosis, o darbe skaudėti galvą. Ne darbe mums pradeda skaudėti galvą, o mes jame įsitempiame, nes deramai nekvėpuojame, nedarome pertraukėlių ir nestebime savęs. Mes mėgstame ant kažko suversti bėdą, tačiau tik dėl to, kad nematome savęs iš šono. Taigi, kaip ilgai gyvenome pagal senus įpročius, tiek pat ilgai, o gal ir dar ilgiau reikės mokytis naujų.
Koks turėtų būti reguliarumas? Ar pakanka karto per savaitę?
Reikėtų pradėti nuo 2 kartų per savaitę ir pamažu dažninti juos. Neverta keisti gyvenimo ritmo kardinaliai. Juk niekada neplaukę krūtine 100 metrų, nešoksite į vandenį plaukti tokios distancijos. O jei taip nutiktų – geriausiu atveju pervargtumėte, blogiausiu – paskęstumėte. Bet koks vaistas gali ir nuodyti, jei bus pasirinkta pernelyg didelė jo dozė. Kadangi kiekvieno kūnas labai individualus, pratimų dažnis taip pat turėtų būti skirtingas. Nebūtina taiči atlikti tomis pačiomis dienomis, bet turi būti išlaikytas reguliarumas. Be to, jei pasirinkote daryti ryte, tai ir atlikite ryte. Kad nebūtų tiesiog kaip išeina. Žinojimas, kada atlikti ir kiek kartų, yra svarbi sudedamoji taiči praktikos dalis.
Kodėl reguliarumas yra taip svarbu? Juk tikriausiai nepakenksime sau, jei nusprendę daryti du kartus per savaitę, turėdami laiko, padarysime ir trečią kartą?
Žinoma, nepakenksime. Tikrai galima atlikti ir dažniau, tačiau nereikia persistengti. Svarbu, kad išlaikytumėte ne mažesnį reguliarumą, nei užsibrėžėte, o vėliau – galite nuosekliai jį didinti. Jei iš karto pradėsite nuo didelio krūvio ir dažnio – sukelsite organizmui šoką, bet nepaskatinsite ilgalaikių ir tvarių pokyčių. Todėl reguliarumas svarbiau nei kiekis. Kita vertus, reguliarumą ne mažiau svarbu išlaikyti ir pasiekus tam tikrų pokyčių. Dažniausiai taiči pradedantys žmonės turi vienokių ar kitokių bėdų. Vienam skauda kelį, koją, kitam – galvą, tad visų pirma žmones motyvuoja noras pagerinti savijautą. Kai problemos nurimsta, žmonės dažniausiai vėl sumažina taiči praktikos reguliarumą. O tuomet, po kurio laiko problemos grįžta ir paprastai su dar smarkesniu trenksmu. Gal problemos bus tokios pačios, tačiau, kai priprasite gyventi be negalavimų, sugrįžęs skausmas atrodys dešimteriopai didesnis. Mat kūnas greitai pamiršta, ką reiškia gyventi su skausmu. Lygiai taip pat būna su dietomis – jei jos laikotės kurį laiką, bet paskui atsipalaiduojate ir pradedate vėl valgyti viską – svoris grįžta ir vaizdas gali atrodyti dar prastesnis nei prieš dietą.
Kokios dar dažniausiai daromos klaidos pradedant užsiiminėti taiči?
Labai dažnai žmonės, pradėdami taiči ar kitas treniruotes, persistengia – tiek dažnumu, tiek intensyvumu. Taip pat neretai bando sujungti naujas ir prieš tai buvusias patirtis, tačiau to nereikėtų daryti. Kodėl? Todėl, kad apkrausime protą ir nukreipsime dėmesį ne ten, kur turėtume.
Iš mokinio lūpų
Jūratė, 45 m., praktikuojanti taiči daugiau nei 15 m.
Kaip ir dauguma, mąsčiau, kas aš tokia ir kokia mano buvimo šioje žemėje prasmė. Tokie klausimai jau seniai buvo mano viduje, tačiau iš giliai jų negirdėjau, nes buvau užsisukusi ir tarsi apkurtusi nuo išorinio, aplinkoje esančio triukšmo – kitų žmonių keliamų man reikalavimų ir lūkesčių. Tuo metu buvau sutrikusi, nusivylusi ir pavargusi, jaučiau vidinę tuštumą, nes norėjosi būti kitokiai – ypatingesnei, patrauklesnei, protingesnei, stipresnei, bet tik ne savimi.
Nors domėjausi ir žinojau daug, tačiau atrodė, kad kolekcionuoju sparnuotąsias frazes apie gyvenimo prasmę nejausdama jokio vidinio pokyčio. Iki tol, kol nesutikau taiči mokytojo Domo. Gal tiems, kurie jau gimė nušvitę, jokio mokytojo nereikia, tačiau toks yra vienas iš milijono. Man, kaip ir daugeliui, reikėjo krypties ir patikėti žmogumi, kuris rodė savo kelio atradimo kryptį per taiči (dao) tradicijos perdavimą. Pamenu, kaip mes kalbėjome Santakoje ir aš eilinį kartą skundžiausi. Domas su savo begaline ramybe pasakė, kad kartodama OM nenušvisiu. Reikia treniruotis – nuosekliai ir kantriai. Tuo metu jaučiausi kaip jaunas medelis, kurį reikia saugoti nuo šalčio ir laistyti tam, kad jis augtų. Ir aš augau. Su apsauga ir tikru rūpesčiu.
Vėliau jau aiškiai jaučiau savo kūno pokyčius, mažiau pavargdavau, ilgiau išlikdavau rami. Pamažu nustojau ieškoti išorinio orientyro, absoliučios tiesos ir po truputį pradėjau susieti savo vidinį pasaulį su išoriniu, PATI nustatydama sąlyčio tašką. Dėl treniruočių ir vidinių praktikų nustojau kaltinti save, kad pargriuvau, o tiesiog atsikeldavau ir eidavau. Pradėjau suprasti, kad sėkmė – tai kelias su klaidomis, kurios nustojo mušti taip skaudžiai, nes jau reaguoju be įprasto perfekcionizmo. Taiči padovanojo galimybę ne tik palaikyti kūno formą, bet ir po truputį atrasti savo vidinę brandą bei savo kelią. Baigiau psichologijos studijas ir šiuo metu mokausi psichoterapijos. Taip pat jau kelerius metus konsultuoju žmones individualiai bei pagaliau jaučiu, kad dirbu tą darbą, kuris man teikia džiaugsmą.
Aš atradau visai kitokias normas ir laisvę ne tik per taiči, bet ir per visai kitokį požiūrį į save, gyvenimo prasmę ir sutiktus pakeliui žmones, einančius tuo pačiu Keliu.
Kūno ir būsenos pokyčių laiptai
Jau kalbėjome, kad norint pradėti praktikuoti taiči, reikia pasirinkti tinkamą reguliarumą. Kiek laiko rekomenduojate skirti taiči treniruotėms?
Iš viso yra penki laipteliai, kurie nusako taiči skiriamą laiką. Tai vadinama kūno ir būsenos pokyčių laiptais, mat nuo to, kiek laiko skirsite taiči, galite tikėtis ir atitinkamų pokyčių. Pirmame laiptelyje taiči skiriama 15 min. 2 kartus per savaitę, penktame laiptelyje – pusantros valandos kasdien. Kūno paruošimo treniruotė apima labai daug įvairių pratimų – apšilimo, tempimo, kvėpavimo ir dėmesio (pusiausvyros). Kuo daugiau laiko skirsite – tuo daugiau įvairesnių pratimų atliksite. Visi jie padeda sukurti naujus įpročius, kurie lengvina gyvenimą, tačiau, žinoma, jų poveikį pamatysite priklausomai nuo to, kiek laiko ir kokiu reguliarumu praktikuosite taiči.
Kokių pokyčių galime tikėtis ant pirmojo laiptelio? Ar galime tikėtis pokyčių, jei darysime du kartus per savaitę?
Jei pradėsite nuo 15 min. du kartus per savaitę, tai kardinalių pokyčių nebus. Vis dėlto nuo kažko reikia pradėti. Praktikuodami 2 kartus per savaitę, pamažu įgysite įprotį savimi rūpintis. Tačiau apie pokyčius galėsime kalbėti, kai sau skirsite bent 15 min. kasdien. Taip pat svarbu įspėti, kad pirmieji pokyčiai gali jūsų nenudžiuginti. Pavyzdžiui, jei pradėjote praktikuoti taiči, norėdami atsikratyti galvos skausmo, atlikdami pratimus galite pastebėti, kad ir kelį skauda, ir kaklas nemaloniai įsitempęs arba sunku išlaikyti pusiausvyrą. Kitaip sakant, praktikuodami galite atrasti kitų silpnybių, kurių net neįtarėte turįs. Vis dėlto tai ženklas, kad anksčiau ar vėliau negalavimai būtų parodę savo dantis ir sukėlę nepatogumų. Tačiau kuo anksčiau pastebėsite savo silpnąsias vietas, tuo lengviau bus jas sustiprinti ir palaikyti gerą savijautą. Juk ir dantis geriau prižiūrėti kas rytą ir vakarą, nei taisyti juos, kai iškyla problemų.
Dar vienas dalykas, kurį noriu pasakyti pradedantiesiems – tik kai galėsite skirti sau bent valandą tris kartus per savaitę, bus galima kalbėti apie kitą etapą – formas.
Kodėl iš karto negalima mokytis formų? Juk dažniausiai formos ir yra taiči esmė.
Taip, dabar beveik visose taiči mokyklose pradedama mokytis formų. Tiesa, jos atrodo patraukliai, tačiau jų poveikis – nedidelis, jei neturite deramo pasiruošimo. Šokis, kuris atrodo labai paprastas, savyje talpina daug pokyčių ir pojūčių, kuriuos turite būti jau pažinę anksčiau. Mokytojai Vakarų mokyklose dažnai nepasako, kad prieš pradedant praktikuoti taiči formas, būtinas pasiruošimas. Rytuose savaime suprantama, kad, prieš darydami bet kokią fizinę veiklą, žmonės atlieka paruošiamuosius apšilimo pratimus, visos treniruotės metu klausosi savo kūno ir stebi, kokie pokyčiai vyksta. Pavyzdžiui, ar šyla ranka, ar koją pritraukus kita ranka atsipalaiduoja, ar viena koja įsitempusi, o kita ne. Ir jei nemokate tarpusavyje derinti įtampos ir atsipalaidavimo, esate tik šokėjai, atliekantys gražius rytietiškus judesius. Bet taiči nėra šokis. Tai gebėjimas valdyti kūną, dėmesingumą ir vidinę jėgą, kuri vadinama či. Taiči – visuma gebėjimų, kurie leidžia atlikti formą taisyklingai ir gauti iš to naudą. Bet koks pažengęs taiči meistras, pradėdamas užsiėmimą, visada atlieka įvadinius apšilimo, tempimo ir kvėpavimo pratimus, t. y. pasiruošia formai. Nes forma – tai didelis dėmesingumas sau ir įpročių patikrinimas. Todėl ši knyga skirta paruošti kūną formoms.
Kokius įpročius patikrina taiči formos?
Formos patikrina jūsų dėmesingumą, nuoseklumą, gebėjimą derinti įtampą ir atsipalaidavimą. Taiči buvo sukurtas gebėti suvaldyti savo įpročius, bet ne tik. Taiči susiformavo ir kaip priemonė išlikti pasaulyje, kuriame yra daug agresijos. Gebėjimas save apginti – svarbi taiči dalis. Yra vienas pasakojimas, iliustruojantis, kaip pasireiškia taiči principai kovos menuose.
Vienas taiči mokinys klausia mokytojo: „Kodėl mūsų nemokote iššokti aukštai ir nukauti iš karto penkių priešininkų?“ Šis atsako, kad visų pirma turite išmokti kvėpuoti, daryti tai reguliariai, kad pakeistumėte savo įpročius ir sukauptumėte pakankamai energijos. Mokinys neatlyžta: „Na, bet, mokytojau, įsivaizduokite, jus užpuolė iš dešinės aštuoni priešai, iš kairės ir dar iš priekio keletas. Juk jums reikia mokėti tokių kovos pratimų, kad apsigintumėte.“ Mokytojas atsako: „Taip, aš galiu įsivaizduoti situaciją, kai puolama iš visų pusių, bet niekaip neįsivaizduoju, kaip galėjau į tokią situaciją patekti.“
Vadinasi, jei išmoksi valdyti save ir savo įpročius, nepapulsi į nemalonias situacijas?
Žinoma, nes kai girdi ir jauti save, nulemi ir situacijas, kuriose atsiduri. Kaip sakoma, niekas nevyksta atsitiktinai ir kiekviena situacija arba mūsų sutiktas žmogus yra arba dovana, arba pamoka. Išmokę mums reikalingas pamokas į tokias pačias situacijas nepapultumėte.
Kuo taiči pratimai skiriasi nuo taiči formų?
Visi taiči pratimai skirti pasiekti tam tikrą būseną. Formų ir paruošiamųjų pratimų poveikis yra identiškas, nes formos – tai tiesiog sugrupuoti taiči pratimai. Tai jūsų pasiruošimo visuma. Jei paruošėte kūną, sąnarius, kvėpavimą, išjautėte ramybę paruošiamųjų pratimų metu, formoje gausite tą patį, tik greičiau. Nėra taip, kad formoje jausite ką nors kita ar daugiau – jausite tą patį, tik glaustai ir koncentruotai.
Aptarėme taiči praktikos reguliarumą ir nuoseklumą. Galbūt yra dar kažkas, ką svarbu sužinoti pradedant taiči?
Svarbiausia suvokti, kodėl jums to reikia. Reikalingas labai aiškus motyvas, kodėl norite keisti įpročius. Jei atrodo, kad to nereikia, galbūt ir neverta gaišti laiko. Daugybei žmonių reikėtų praktikuoti taiči, tačiau tarp jų daug tokių, kurie dar nesuvokė, kad jiems sunku gyventi taip, kaip dabar gyvena. Taip pat yra be galo daug ir kitų technikų, kuriomis galima užsiiminėti ir kurios duoda galimybę pasiekti tų pačių rezultatų. Kiekvienas turi galimybę rinktis, tačiau jokios banglentės, krepšinis ar kitas sportas netalpina savyje tiek, kiek tos senos patikrintos technikos, kurioms keliolika šimtų metų.
Kodėl? Ar ne kiekvienas sportas padeda stiprinti kūną ir gerinti savijautą?
Krepšinis ar bet kuris kitas vakariečiams įprastas sportas yra orientuotas į rezultatą. Taiči atveju kuriami nauji įpročiai, o dėmesys nukreipiamas ne į rezultatus, bet į savo kūno pajautimą. Nenoriu pasakyti, kad rezultatas yra blogai, bet kiekvienas turi įvertinti pats ne tik, ką tam tikras sportas duoda, bet ir kokius pokyčius kuria.
Vis dėlto, praktikuodami taiči, mes taip pat ko nors siekiame. Ypač jei pradedame taiči turėdami tikslą pašalinti tam tikrus kūno negalavimus. Kaip įmanoma negalvoti apie rezultatus?
Įprotis siekti rezultatų yra vienas iš tų, kurį turėtumėme pakeisti arba perkonstruoti iš naujo. Šis įprotis nėra blogas savaime, tačiau jis atspindi esminius skirtumus tarp tradicinio rytiečių ir vakariečių požiūrio į sportą. Mes dažniausiai norime gauti maksimalius rezultatus per labai trumpą laiką. Rytiečiai irgi to nori, tačiau tai nėra pagrindinis tikslas. Nuo seno mokiniui tam tikrus pratimus mokytojas duodavo, tik kai „ateidavo laikas“. Net klausinėti nebuvo įprasta. Tad rytiečiai yra dažniausiai įpratę mokytis nuosekliai, eiti su banga ir džiaugtis kad ir atsiradusiu įpročiu kasdien išeiti pasivaikščioti. Į sportą jie visų pirma žiūri kaip į sveikatingumo būdą.
Susidaro įspūdis, kad mums, Vakarų pasaulio žmonėms, norintiems praktikuoti taiči, visų pirma reikia išmokti mokytis. Kita vertus, galbūt šios technikos mus, europiečius, kitaip reikia ir mokyti?
Iš tiesų geras klausimas, kaip techniką, kuri sugalvota Rytuose, reikia pritaikyti Vakaruose.
Vakariečiams labai svarbu suprasti, kas vyksta ir kas keičiasi, kai jis daro vieną ar kitą pratimą. Tuo tarpu rytiečiui tai visiškai nesvarbu. Jis pasitiki senąja tradicija ir žino, kad ši technika padės sutvarkyti vieną ar kitą negalavimą. O mums nusibosta laukti, todėl mokytojas turi paaiškinti, ką jis gaus iš vieno ar kito pratimo.
Taip pat Rytų mokyklose dažniausiai nepasakojama, kaip reikia daryti. Mokinys turi stebėti, kaip daro kiti ir bandyti atkartoti. Vakarų pasaulyje besimokant tokiu principu ko nors išmokstama, bet dažniausiai ne to, ko reikia. Vieniems pavyksta, kitiems – ne. Rytuose toks mokymo procesas yra įprastas, nes mokytojas visą gyvenimą taiso mokinių klaidas. O mes, gyvendami daug greitesniu tempu, dažniausiai nenorime mokytis tiek ilgai, tad mokytojas turėtų ne tik rodyti, bet ir paaiškinti. Be to, labai dažnai mokytojai parodo galutinę pratimo atlikimo techniką. O aš iš patirties manau, kad žmogus turėtų pradėti nuo paties paprasčiausio pratimo varianto ir tik po truputį daryti sudėtingiau bei tobulinti techniką. Taip išvengiama daugybės klaidų ir persitempimo. Be to, darydamas pratimą, žmogus turi suprasti, kodėl reikia taip daryti.
Ar tai reiškia, kad mums, vakariečiams, iš esmės netinka mokytis taiči rytietiškais principais besivadovaujančiose mokyklose?
Nesakau, kad iš esmės netinka, tačiau svarbu žinoti tiek mokymosi, tiek mokymo skirtumus. Pavyzdžiui, tradiciškai taiči mokytojas Rytų mokykloje nepasakys, kam jums reikia praktikuoti taiči. Kai ateinate pas vakariečių mokytojus, jie bent jau pasako, kad jūs neišnaudojate kvėpavimo galimybių, ar atkreipia dėmesį į kitas jūsų bėdas. Rytų mokytojas nieko nesako – jūs patys turite nuspręsti, kad jums to reikia, nes tai irgi tradicijos dalis. Ši technika nuo seno buvo išrinktųjų menas ir tarsi buvo savaime aišku, ko ja siekiama. Nebūdavo klausimų, ką geriau rinktis – baseiną, karatė ar dar kažką. Rytuose taiči mokymas nėra skirtas tiems, kurie nori pabandyti kažką naujo ir praplėsti savo pasaulėžiūrą. Taiči – tai rimtas darbas su savimi. Tam, kad mokytojas pradėtų pasakoti kažką daugiau – praktikuojantysis turi tapti mokiniu. O tam, kad tai įvyktų, – turėtumėte labai stipriai padirbėti. Tik tuomet mokytojas gali atsiverti ir pradėti dalintis savo žiniomis ir patirtimi. Paprastai tai vykdavo tik tuomet, kai mokinyje pamatydavo žmogų, galintį perduoti mokymą kitiems. Iki tol mokytojai nesidalindavo tam, kad praktikuojantys taiči patys stebėtų ir pajustų visus pokyčius.
Grįžkime dar šiek tiek prie formų. Kodėl vis tik net ir vakarietiškose taiči mokyklose iš karto pradedama mokyti formų?
Formų mokymas yra tradicijos dalis, o bet kuri tradicija turi polinkį sustabarėti. Dažnai taiči mokyklos turi apibrėžtą savo veikimo principą, kuris paremtas taisyklėmis – mokytojai neatsižvelgia, kad pasikeitė mokiniai, kurie pas juos ateina. Be to, kaip ir bet kur, prastų mokytojų yra kur kas daugiau nei gerų. Tradicijoje yra susiformavusi nuostata, kad mokinys mokosi stebėdamas mokytoją. Jei kyla klausimų, jis klausia, bet mokytojas neprivalo visada atsakyti. Jei mokytojas mato, kad mokinys dar nesubrendęs, jis jam atsakymo neduos. Tokia tradicija nėra tinkama vakariečiams, tačiau, deja, dažniausiai taiči mokytojai Vakarų mokyklose perduoda mokymą taip, kaip patys buvo išmokę iš mokytojų Rytuose. Tai iš dalies ir lemia dar mažą taiči technikos populiarumą Vakaruose, nes mokymas susiduria su stagnacija ir dažnai perduodamas netinkamai.
Kaip pasirinkti tinkamą mokytoją bei mokyklą? Į ką atkreipti dėmesį renkantis?
Gebėti atsirinkti mokytoją yra sudėtinga, bet labai svarbu. Rytuose galioja suvokimas, kad reikia atsirinkti pagal tai, ar mokytojas padeda pasiekti savijautos pokyčių. Jei nėra rezultato arba situacija keičiasi į prastesnę pusę, vadinasi, reikia keisti ne mokymą, o mokytoją. Mokymas savaime nėra ydingas dėl to, kad mokytojas nėra geras. Taip pat svarbu, ypač vakariečiams, kad mokytojas atsižvelgtų į individualią mokinių būklę. Deja, tokių mokytojų tikrai nėra daug.
Ši knyga skirta ir tam, kad jūs ateitumėte pas bet kurį mokytoją su tam tikru pasiruošimu, kad žinotumėte, kaip reikėtų kvėpuoti ir ką stebėti. Ne visi Rytų ar Vakarų mokytojai dėsto šiuos pradmenis. Daugeliui mokytojų atrodo savaime suprantama, kad jei jau atėjai mokytis taiči, turi stebėjimo ir dėmesingumo įgūdžius. Rytiečiai dažniausiai turi šiuos įgūdžius, o vakariečiai – ne. Tad, jei mokytojas vakaruose į pradmenis nekreips dėmesio, taiči praktika neduos tiek naudos, kiek galėtų. Pasaulis keičiasi, tad turi keistis ir taiči mokymo principai. Geras mokytojas turi mokėti perduoti mokymą rytiečiams ir vakariečiams skirtingai, atsižvelgdamas į individualius mokymosi įpročius.
Iš mokinio lūpų
Lina, 37 m., praktikuojanti taiči 7 m.
Visada žinojau, kad būčiau puiki scenaristė, turiu lakią vaizduotę ir mano galvoje gali gimti daug skirtingų situacijos modelių. Nutikus kokiai neplanuotai situacijai gyvenime, galvoje sukdavosi ir sukdavosi mintys, viena prognozuojamų įvykių seka vydavo kitą. Kuo situacijos tapdavo sunkesnės, tuo ir scenarijų daugiau, jie sudėtingesni. Sunkesniais gyvenimo momentais tiesiog negalėdavau užmigti, nes galvoje vykdavo dienos įvykių analizė, prognozė, savigrauža ir t. t. Nors suvokdavau, kad tos mintys nebepakeis įvykusios situacijos, tačiau dažniausiai negalėdavau sustoti. Kartais žmonės tikrai galvodavo, kad arba mirštu aš, arba mirė mano artimieji, nes galėdavau verkti labai graudžiai visą dieną, jei įvykiai susiklostė ne taip, kaip aš planavau. O trumpiau ir paprasčiau, visada buvau vadinamoji dramos karalienė.
Pradėjusi praktikuoti taiči supratau, kad visa tai galima pakeisti, atradau daug galimybių suvaldyti savo vidinį cunamį. Darant net sunkiausius pratimus išmoksti atsipalaiduoti, pajunti susikaupimą ties tuo, ką darai ir kaip darai tą akimirką. Kūnas, išmokęs tam tikrų taisyklių, analogiškai elgiasi ir įtemptose gyvenimo situacijose. Man tikrai pasidarė daug lengviau gyventi, išmokau suvaldyti savo minčių tėkmę, atpalaiduoti protą bei paleisti emocijas. Aš vis dar verkiu, jaučiu tą patį spektrą jausmų, tačiau tai tapo valdoma, juntama ir suvokiama. Vis dažniau išgirstu kūno signalus, kas jam patinka, o kas – ne. Pradedu draugauti su savimi! Esu be galo dėkinga už tokią galimybę ir pamokas! Ačiū, Domai, tau dar kartą! Taiči man labai padėjo ir padeda.