Taiči principai
ir sudedamosios dalys
Taiči techniką galima apibūdinti trimis principais bei trimis pagrindinėmis taiči pratimų dalimis. Žemiau sužinosite apie kiekvieną iš jų.
Taiči principai
-
Nuoseklumo ir reguliarumo principas.
Reikia pradėti po truputį nuosekliai didinant krūvį. Visi esame labai skirtingi, vieni sportavo daugiau, kiti – mažiau, tačiau nebūtinai geriau seksis tiems, kurie daugiau sportavo. Nei didesnis lankstumas, nei jėga nėra privalumas. Svarbu tik suvokti, kurioje vietoje esi, daryti reguliariai ir pamažu didinti krūvį bei technikos sudėtingumą.
-
Achilo kulno principas.
Taiči pratimuose nuo pat pradžių reikėtų koncentruotis į tas vietas, kurios yra silpnesnės. Galbūt surakinta nugara ar pečiai, galbūt įsitempia kaklas, nejuda pilvas arba tiesiog nėra kontrolės. Jei taip yra, tuomet darant pratimus dalyvauja kitos raumenų grupės, kompensuodamos jūsų silpnąją vietą. Todėl reikia pradėti nuo Achilo kulno, kad galėtumėte pratimus atlikti taisyklingai. Sužinoti, kurios vietos yra silpnos, galėsite atlikę pasitikrinimo pratimus, apie kuriuos papasakosiu kitame skyriuje. Tuomet sužinosite, ką stebėti ir į kurias vietas koncentruotis.
-
Stebėjimo principas.
Darant taiči nuolat save reikėtų stebėti. Jei iš pradžių atlikote pasitikrinimo pratimus ir nustatėte savo silpniausias vietas, po kažkurio laiko – pavyzdžiui, po trijų mėnesių – vėl pasižiūrėkite, kurioje vietoje esate. Greičiausiai jūsų silpnoji grandis bus sustiprėjusi, bet problema gali išryškėti kitoje vietoje. Tad svarbu nuolat save stebėti, kad žinotumėte, kas su jumis vyksta ir kas keičiasi.
Taiči sudedamosios dalys
Taiči praktika yra kūno, kvėpavimo ir dėmesio sujungimas bei visų šių dedamųjų suderinimas. Jei kūnas sau, kvėpavimas sau, o dėmesingumas sau arba iš viso nėra kažkurios dalies – tai ne taiči praktika.
-
Kūnas.
Kai kalbame apie kūno judesių valdymą, siekiame, kad ranka lenktųsi taip, kaip reikia, o koja ir ranka kiltų kartu, jei to reikia. Jei kyla arba tik rankos, arba tik kojos, nors jos turėtų kilti kartu – vadinasi, kūnas nejuda taip, kaip mes norėtume. Už komandą kūnui „pakelti ranką ir koją kartu“ yra atsakingas protas – dar tiksliau – racionalioji jo dalis. Jei komanda duota, bet kūnas nepaklūsta, vadinasi, jūs nevaldote savo kūno. Mūsų tikslas – jausti savo kūną ir jį valdyti taip, kaip reikia jums.
-
Kvėpavimas.
Kvėpavimas – tai visų pirma mokėjimas kvėpuoti krūtine, diafragma ir pilvu bei to derinimas su pratimais, t. y. su kūnu. Svarbu ne tik tai, kuria dalimi kvėpuoji, bet ir kaip bei kiek įkvepi, o kiek iškvepi. Žmogus dažnai sako: „Aš tikrai iškvėpiau“, bet kai dar šiek tiek paspaudžiu, pasirodo, kad dar yra likę oro, kurį jis gali iškvėpti. Gali kilti klausimas, kodėl neiškvėpė iki galo iš karto? Greičiausiai taip nutinka, nes žmogus nėra įpratęs sąmoningai valdyti kvėpavimo proceso. Lygiai taip pat dažnas nėra įpratęs ir giliai įkvėpti.
-
Dėmesingumas.
Dėmesingumas yra gebėjimas stebėti, kaip darai pratimus ir kas tavyje keičiasi. Tu stebi, ar turi įtampos ir kur, ar kūnas atsipalaiduoja ir kada. Tavyje atsiranda tarsi stebėtojas, kuris mato ir visumą, ir atskiras dalis, bet nesistengia kontroliuoti. Stebėtojas tik stebi, o kontrole užsiima protas, kuris atsakingas, kad pakeltum ranką, įkvėptum ir iškvėptum.
Taiči principų ir sudedamųjų dalių taikymas
Išvardijote principus ir sudedamąsias dalis, kurios skamba labai lengvai ir paprastai. Vis dėlto, su kokiomis problemomis susiduria pradedantieji? Gal pastebėjote, kas sunkiausia?
Sunkiausia – suvaldyti savo lūkesčius ir išlaikyti motyvaciją. Mano praktikoje absoliučiai visi susiduria su nusivylimu. Kai kurie kaltę suverčia pratimams – neva jie keisti ar neįprasti. Kai kuriems būna gėda ar nepatogu prieš kitus, jei jiems kas nors nepavyksta. Taiči iškelia į paviršių visas vidines bėdas. Juk kūno būsenos susijusios su emocijomis – baime, pykčiu ar nerimu. Svarbu šioje vietoje nesureikšminti tų iškilusių emocijų, nes tai irgi atspindys, kurioje vietoje esate, tačiau tai nereiškia, kad taiči jums neskirtas.
Dažniausiai pasilieka tie, kuriems gyvenimas paskyrė didesnę pamoką – kitaip sakant, didesnių sveikatos negalavimų, nes jiems nėra kelio atgal. O tie, kurie ateina šiaip pasižiūrėti, dažniausiai ir nubyra, nes jiems trūksta konkrečių rezultatų. Taiči nėra skirtas pasigirti prieš kitus ar pademonstruoti kokių nors triukų. Praktikuojant taiči nesvarbu, kiek gali. Svarbiausia, kaip jautiesi. Taiči pratimai skirti vidiniams pokyčiams, kūno ir proto pusiausvyrai. Tai tarsi dantų valymas kiekvieną dieną. Taiči reikalinga tam, kad išjudintumėme kraują, limfą, kvėpuodami pramasažuotume organus, išventiliuotume plaučius, išvalytume galvą nuo varginančių minčių ir susigrąžintume ramybę. Kitaip sakant, taiči – tai kūno ir proto higienos dalis.
Vis dėlto kodėl „galėti“ nėra svarbu? Juk būtent pagal tai esame įpratę matuoti savo kūno pasirengimą – kokį atstumą ir per kiek laiko galime nubėgti, kiek atsilenkimų ar prisitraukimų galime padaryti ir taip toliau.
Taip, tradicinis sportas yra orientuotas į tai, ką gali padaryti jau dabar. Orientuojamasi į stiprybes, kad jaustume didesnį pasitenkinimą, nes taip veikia mūsų smegenys. Jos nori daryti tai, kas duoda didesnį pasitenkinimą, didesnę kompensaciją ir daugiau greitos laimės. Visi žinome, kad sportuojant išsiskiria endorfinai, kurie ir suteikia laimės pojūtį.
Ar norima pasakyti, kad praktikuojant taiči endorfinų neišsiskiria? Jei sakoma, kad mūsų smegenys yra labai lanksčios, kaip jos keičiasi praktikuojant taiči?
Taip, smegenys yra plastiškos, kad padėtų žmogui prisitaikyti prie nuolatos besikeičiančių gamtos ir aplinkos sąlygų. Su taiči perkuriame savo smegenų jungtis – atsiranda naujų jungčių ir naujų ryšių. Praktikuodami taiči pamatysite, kad tai, ką anksčiau galėjote padaryti pakėlę ranką, – galite padaryti tik įkvėpdami. Taigi, atsiranda daugiau būdų pasiekti tą patį. Tau galbūt užtenka įkvėpti ir garsiai iškvėpti tam tikru būdu, kad iš karto susikurtum reikiamą būseną. Tai padeda valdyti savo kūną ir emocijas. O juk žmonės eina į sporto klubą, nes bando pakeisti savo emocijas – nusiraminti ir atsipalaiduoti. Kai kūnas gauna fizinio krūvio ir adrenalino, emocijos gali pasikeisti labai greitai, bet pasiekta būsena bus labai nepastovi ir laikina. Pakaks bet kokio išorinio dirgiklio ir ji išgaruos. Darbas su taiči – lėtas, tačiau garantuoja ilgalaikius rezultatus ir nuolatines būsenas, kurias valdysi pats, o ne jos – tave.
Ką reiškia valdyti savo emocijas ir būsenas? Ar tai reiškia, kad mes nebesusierzinsime ar nebejausime pykčio?
Kai mes pradedame praktikuoti taiči, net ir atlikdami patikrinimo pratimus, apie kuriuos kalbėsime kitame skyriuje, turėtume atrasti savyje stebėtoją. Dažniausiai mes žiūrime, klausome, užuodžiame, bet visa tai darome, kad gautume teigiamų emocijų ir pasitenkinimą. Oi, kaip skanu, oi, koks gražus paltukas ir pan. Bet kaip mes iš tikrųjų jaučiamės? Paltukas juk nepanaikina nerimo ar liūdesio. Ir kai pradedame tikrinti save, skatiname atrasti savyje stebėtoją, kuris leidžia nuraminti emocijas, suvaldyti reikšminimą, kontroliuoti fizinę bei emocinę būseną. Stebėtojas yra svarbi taiči dalis. Tai taip pat proto dalis, tik pamiršta. Nes dažniausiai žiūrėjimo kryptis yra nukreipta į išorę. Matom šviesą, spalvas, bet dažniausiai nematome savęs. Kas mumyse keičiasi, kai juokiamės, matome, užuodžiame ar šnekame. Taiči praktika padeda susigrąžinti stebėtoją – tą vaiką, kuris visko mokosi. Jis mokosi pakelti ranką, koją ir judėti. Jis stebi, klausia, kodėl, ir, jei ką nors daro, yra čia ir dabar. Tas vaikas yra kiekviename mūsų, tik jį reikia pažadinti. Taiči praktika suteikia galimybę tai padaryti.
Žinome, kokia yra taiči siekiamybė – suderinti kūno judesius, kvėpavimą ir visa tai stebėti. Kas nutiks, jei nebus šių trijų dalių?
Kalbėdami apie taiči pratimų įvairovę išskyrėme, kad kūnui yra skirtas apšilimas, prasukimai ir tempimas bei kvėpavimo ir dėmesio pratimai. Įprastai stebėtojo žvilgsnį sužadiname nuo kūno pratimų pereidami į kvėpavimo pratimus. Tuomet gali pastebėti, iki kurios vietos darai įkvėpimą, o iki kada – iškvėpimą. Kuo sudėtingesnius pratimus atlieki, tuo reikalingesnis stebėtojas, tačiau svarbios visos dalys. Jei trūksta tam tikros dalies – nėra blogai, bet tai nėra visiškai taiči. Tai reiškia, kad ne iki galo įsisavinai būdus, kurie leistų tau atsipalaiduoti. Taiči praktika būtent to moko.
Ką reiškia atsipalaiduoti pagal taiči? Daug kur sakoma, kad atsipalaiduojama tuomet, kai nurimsta protas?
Taip, žmogus atsipalaiduoja tada, kai protas nurimsta. Jei kūnas juda organiškai, be kontrolės ir be pastangos, atsiranda lengvumo būsena, o energijos daugiau gauname, nei išeikvojame. Iš pradžių taiči pratimai gali pareikalauti daug energijos ir raumenų jėgos, tačiau pasitelkę visas tris sudedamąsias dalis, t. y. kūno judesius derindami su kvėpavimu ir praktiką atlikdami su vidinio vaiko arba stebėtojo dėmesingumu, pamatysite, kad pratimai yra paprasti ir lengvi.
Iš mokinio lūpų
Neringa, 44 m., praktikuojanti taiči 9 m.
Laikui bėgant pradėjau kelti sau įvairiausius klausimus ir ieškojau žmogaus, kuris padėtų kryptingai eiti savęs pažinimo keliu. Taip sutikau Domą, kuris pasakė, kad nei žodžiai, nei žinios nieko nekeičia. Man pasiūlė save pažinti per taiči praktiką, nes tik treniruojant kūną galima lavinti ir protą bei įsisavinti naujas žinias.
Prieš ateidama į pirmą treniruotę, internete domėjausi, kaip atrodo taiči. Pamačiusi gražaus šokio lėtus judesius, pamaniau – tai visai nesunku. Tačiau realybė buvo kitokia. Šiandien jau ne tik protu imu suprasti, bet ir kūnu išjausti tai, kas vyksta. Taiči – tai proto, kūno ir emocijų būsena. Tuos porą metų aš iki šiol derinu šios gitaros trejybės stygas. Taiči – tai procesas. Iš pradžių jis tave sustabdo. Tada iš inercijos pasiduodi atgal, paskui vėl šiek tiek į priekį. Galiausiai atsirandi taške, nuo kurio ir pradedi. Jausti, girdėti, stebėti, matyti ir judėti.