Taiči kilmė ir evoliucija iki mūsų dienų
Iš kur atsirado taiči
Jūs ne kartą sakėte, kad svarbu ne, kur gimė taiči, bet kaip tai veikia ir ką tai keičia. Vis dėlto papasakokite trumpai apie taiči kilmę.
Taiči ištakos siejamos su Indija, kur žmonės nuo seno praktikavo įvairias kvėpavimo technikas, jogą, kovos menus ir prieš kovą reikalingus apšilimo pratimus. Kai budizmas prieš maždaug 2 000 metų pradėjo sklisti į dabartinės Kinijos teritoriją, su šia banga atkeliavo ir taiči pagrindai, kurie vystėsi toliau. Yra išlikusi legenda apie Bodhidharmą, budistų vienuolį, kuris maždaug VI a. į Kiniją atnešė dzenbudizmą. Pasakojama, kad kai jis atvyko į Šaolinio vienuolyną, ten gyvenę vienuoliai buvo labai silpnos sveikatos ir neturėjo pakankamo fizinio pasiruošimo, kad galėtų atlikti koncentracijos ir ištvermės reikalaujančias praktikas. Tai pamatęs, Bodhidharma išmokė juos tam tikrų pratimų, kad šie sustiprintų savo kūną ir protą bei galėtų atsidėti meditacijai. Nuo pat pradžių taiči buvo skirta sustiprinti sveikatą, tačiau su laiku pratimai evoliucionavo ir į tai, kas šiandien vadinama Šaolinio boksu, kung fu ar ušu. Kiekvienas meistras į šią sistemą įnešdavo naujų judesių ir atlikimo technikų, kurias perduodavo savo mokiniams. Apibendrinant, kinai iš vedistinėje kultūroje gimusios sveikatinimosi sistemos atrinko tai, kas labiausiai veikė ir tiko prie tuometinių istorinių ir kultūrinių sąlygų, priderino kovos menus bei Rytų mediciną, kol ilgainiui taiči tapo Kinijos kultūros paveldo dalimi. Kertinį vaidmenį taiči evoliucijai turėjo Šaolinio vienuolis Džang Sanfengas (Zhang Sanfeng), kuris gyveno XIII a. ir yra laikomas dabartinės taiči, o tiksliau – gervės stiliaus taiči tėvu. Legenda pasakoja, kad jis pasitraukė iš vienuolyno nusprendęs tapti daoizmo atsiskyrėliu. Gyvendamas Udango kalnuose jis atsisakė kietosios kung fu kovos dalies ir sukūrė naują, daug minkštesnį stilių, remdamasis gamtos stebėjimu ir daoistiniu lankstumo principu. Pasak legendos, nušvitimo momentas jam atėjo stebint gyvatės ir gervės kovą. Kiekvieną kartą, kai gervė atakuodavo gyvatės galvą, pastaroji tarsi pasiduodavo, o paskui pasisukusi kirsdavo gervei su uodega. Kai gervė atakuodavo uodegą, ji atsikirsdavo su galva. Nors tai tėra legenda, ji iliustruoja, kad taiči gimė stebint gamtą. Aprašytas ir susistemintas pratimų kompleksas buvo tik XVIII a., tačiau reikia pažymėti, kad taiči tebesivysto ir keičiasi kartu su ją praktikuojančiais žmonėmis.
Minėjote, kad taiči Kinijoje atsirado su budizmo banga. Kaip ši praktika šiandien susijusi su šia religija?
Taiči nėra nei religija, nei filosofija, tai – daoistinės pasaulėjautos sveikatingumo praktika, skirta pagerinti fizinei, mentalinei (proto) ir dvasinei savijautai. Pats žodis „taiči“ reiškia kūno energijos (či) valdymą arba aukščiausią kūno valdymo techniką. Kiekvienas meistras vis kitaip gali apibūdinti taiči, tačiau bet kuriuo atveju ši praktika yra paremta in ir jang koncepcija, t. y. išorės ir vidaus, kūno ir proto integracija bei nuolatine kaita tarp įtampos ir atsipalaidavimo. Visa tai perkelta į taiči iš gamtos. Ilgą laiką stebint gamtą buvo pastebėta, kad įtampą, kai sunaudojama labai daug energijos, keičia atsipalaidavimas, kurio metu atgaunama išeikvota energija. Ši kaita tarp įtampos ir atsipalaidavimo vyksta nuolat. Vėjas niekada nepučia vienodu intensyvumu visą laiką. Žiema nesitęsia visus metus. Po lietaus nušvinta saulė arba po audros stoja ramybė. Gamtoje vykstantis nuolatinis pasikartojimas – išsiplėtimas ir susitraukimas – lygiai taip pat vyksta ir žmogaus organizme. Išsiplėtimą, kai atliekamas koks nors veiksmas lydi iškvėpimas, o susitraukimą, kai vyksta atsipalaidavimas, lydi įkvėpimas. Vadovaujantis šiuo kaitos principu, galima ir sutaupyti energijos, ir daug pasiekti. Ir atvirkščiai – nesilaikant šių principų, bus išeikvota kūno energija, prarastas balansas, o tai sukuria priežastis atsirasti ligoms ir negalavimams.
Vadinasi, nėra visai teisinga sakyti, kad tik įdėjęs daug pastangų gali ko nors pasiekti? Daug daugiau galima padaryti pastangas arba, kitaip tariant, įtampą, keičiant atsipalaidavimu?
Pirmiausia, reikia suvokti, kad atliekant fizinį pratimą ar kokį kitą veiksmą visuomet atsiras įtempimas. Svarbiausia, kad įtampa ir atsipalaidavimas keistų vienas kitą. Kaip gamtoje, taip ir kūne šios jėgos turi nuolat kaitaliotis. Po iškvėpimo (susitraukimo) turi būti įkvėpimas (išsiplėtimas). Šios dvi būsenos nuolat banguoja. Iš to ir yra kilęs in bei jang ženklas.
Ilgainiui pastebėta, kad derindami įtampą ir atsipalaidavimą, žmonės mažiau pavargsta ir sutaupo jėgų. Būtent šis kaitos principas ir davė pradžią taiči technikai. Tikėtina, kad plaukikai, kertantys Lamanšo sąsiaurį, naudoja taiči principus, t. y. derina įtampą su atsipalaidavimu. Šitaip jie gali plaukti labai ilgai ir nepavargti. Jie šias dvi fazes keičia netolygiai – atsipalaiduoti skiria žymiai daug daugiau laiko nei įsitempti. Tokiu pačiu principu veikia mūsų širdis. Ji paprastai ilsisi dukart ilgiau, nei susitraukinėja – būtent tai užtikrina jos nenutrūkstamą veiklą.
Koks turi būti taisyklingas kvėpavimas? Kaip suprasti, kvėpuojame taisyklingai ar ne?
Mažai kas iš mūsų mokame taisyklingai kvėpuoti, nes dažniausiai kvėpuojame paviršutiniškai – krūtine – ir pamirštame diafragmą bei pilvą. Kad ir šią akimirką pastebėkite, kuria kūno vieta kvėpuojate? Kai skaitote grožinę literatūrą – reikėtų kvėpuoti pilvu, kad labiau atsipalaiduotumėte. Užduokite sau šį klausimą kelis kartus per dieną ir stebėkite save skirtingose situacijose, mat kvėpavimas turėtų keistis.
Į mane kreipiasi žmonės, kurie daug metų lanko jogą, bėgioja maratonus ar kitaip aktyviai sportuoja. Tačiau, net ir skirdami daug dėmesio sportui, jie nesijaučia visiškai gerai. Nebūtinai skundžiasi kokiais nors skausmais ar ligomis. Dažniausiai juos kamuoja nuolatinė įtampa, nevaldomas minčių srautas ar pojūtis, kad trūksta jėgų ir energijos. Visi šie negalavimai prasideda nuo netinkamo kvėpavimo, nors patys to ir nejaučiame. Gyvenantys ne tokį aktyvų gyvenimą, kvėpavimo sunkumus ar širdies dūžius gali pajusti net ir lipdami laiptais. Vis dėlto į šiuos negalavimus nereikėtų numoti ranka – tai pirmas ženklas, kad nesusikalbate su savo kūnu.
Sakoma, kad taisyklingas kvėpavimas yra mūsų gyvybinės energijos pagrindas. Taip pat – tai geriausias vaistas supykus ar susinervinus. Vis dėlto dažniausiai supykęs iš viso pamiršti kvėpuoti. Kaip įkvėpimo ir iškvėpimo kaitos principą paversti įpročiu?
Išmokę taisyklingai kvėpuoti ir derinti įtampą bei atsipalaidavimą fiziniuose pratimuose pradedame kitaip elgtis ir gyvenimiškose situacijose. Darbe, namuose ar buityje, kur nuolat iškyla sudėtingų situacijų, atsiranda įprotis po įtampos atsipalaiduoti. Tai pagerina darbingumą, leidžia tikėtis geresnių rezultatų. Tad taiči pratimų kompleksas, skirtas kūnui, tuo pat metu mankština ir protą, padeda keisti savo įpročius.
Taiči pasaulėjauta
Kuo taiči pasaulėjauta mums, europiečiams, artima arba neįprasta?
Tiek Vakarų, tiek Rytų tautų žmonės nuo seniausių laikų jautė ir jaučia ryšį su gamta bei iš jos semiasi jėgų, žinių. Skirtumas tik tas, kad Rytuose pastebėti gamtos dėsningumai išsivystė į konkrečias metodikas. Šios metodikos įgavo skirtingus pavadinimus – dao, tao, budizmas, dzenbudizmas, nors tas pavadinimas iš tikrųjų neturi didelės reikšmės. Pagrindinis dalykas, kurio moko taiči, – įsiklausyti į save taip, kaip klausome gamtos, ir prisiderinti prie natūralaus ritmo bei nuolatinio bangavimo. Todėl taiči pasaulėjauta artima visiems žmonėms. Galbūt kai kurie ir stengiasi gyventi mokydamiesi iš gamtos, tik nežino šios metodikos pavadinimo.
Taiči ar kita Rytų sveikatingumo sistema išliko iki mūsų dienų tik dėl to, kad ji veikia. Žmogus, pasiremdamas taiči principais, gali tapti sveikesnis, harmoningesnis, o drauge – laimingesnis. Patirtis kelis tūkstančius metų išlieka tik dėl to, kad ji yra pritaikoma ir naudinga.
Kuo taiči tradicija panaši į jogos sistemą?
Taiči ir jogos tradicijos turi tas pačias atsiradimo šaknis. Galbūt tik apie jogą, kuri irgi tėra viena iš daugelio Rytų sveikatinimo sistemų, mes daugiau žinome. Jau minėjau, kad taiči kilo iš vedistinės kultūros lopšio, kai kartu su budizmu atkeliavo į dabartinės Kinijos teritoriją. Tad taiči – vienas iš vedistinės kultūros vystymosi etapų, susiformavęs kitoje geografinėje teritorijoje, kurioje žmonės turėjo skirtingas etnines vertybes ir sveikatingumo įpročius. Skirtumas tas, kad pasiekusi vystymosi kulminaciją savo šalyje, jogos tradicija sustingo, o pratimų rinkinys, patekęs į kitas šalis ir kultūras turėjo daugiau galimybių augti ir keistis. Viena sveikatinimosi sistema – senesnė, o kita – ilgiau tobulinta, tačiau abi skirtos žmogaus savijautai gerinti.
Kodėl Vakarai tik gana neseniai susidomėjo taiči tradicija?
Susidomėjimas taiči Vakaruose nėra naujas, galbūt tik į Lietuvą ši sistema atkeliavo vėliau nei jogos tradicija. Prie to labai prisidėjo jogos meistrai, suradę būdą, kaip suprantamai apie šį sveikatingumą papasakoti Vakarų kultūros žmonėms. Tuo tarpu knygos apie taiči atsirado tik paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais, be to, dauguma jų parašytos Rytų autorių. Tikėtina, kad kol taiči nepaaiškins Vakarų meistrai, remdamiesi savo patirtimi, ji bus sunkiai suprantama, pritaikoma ir naudinga. Šiuo metu taiči suvokiama kaip kinų kovos menas ir tai yra filmų su Bruce Lee pasekmė. Kovos menuose yra daug taiči elementų, bet taiči nėra vien tik kovos menas.
Galbūt mūsų gretose yra ir daugiau stereotipų, kurie trukdo perprasti Rytų filosofijas?
Vakarietiškoje visuomenėje gaji nuostata siekti tikslo. Mūsų nedomina veikla, kuri tik kada nors duos rezultatų. Visas gyvenimas dažniausiai yra skirtas konkretiems rezultatams – pavyzdžiui, nubėgti 10 km ir gauti prizą, numesti ietį ir tapti geriausiam, pakilti karjeros laiptais ir gauti didesnį atlyginimą. Taiči nėra sportas, kuris duoda greitus rezultatus. Taiči mus moko nukreipti dėmesį ne į išorę, o į save. Taiči – tai sąmoningumo kelias, nuolatinė kūno ir proto higiena.
Iš mokinio lūpų
Rūta, 45 m., praktikuojanti taiči daugiau nei 17 m.
Prieš penkiolika metų išgyvenau sunkų laikotarpį, ilgalaikę nemigą su visomis jos pasekmėmis: įtampa kūnui ir protui. Draugės rekomendacija pasikalbėti su Domu apie tai baigėsi jau 15-os metų žingsniavimu, kartais bėgimu, kartais pėdinimu šiuo Keliu, kuriame Domas sugeba nuolat mane nustebinti manimi pačia – vis atrandu daug naujo. Kyla klausimų, kurių anksčiau nekeldavau, o su jais ir atsakymai. Nuoseklumas neišvengiamas, nes jei jie būtų atėję prieš 15 metų, net nebūčiau sugebėjusi tų atsakymų priimti, išjausti, todėl gal ir idealiai tinka žodis „Kelias“, nes negali praleisti nė vienos jo atkarpos, nes nepasukęs už vieno posūkio nepamatysi kito. Žinoma, gyvenime vakuumo nėra ir koks nors kitoks Kelias būtų vingiavęs per tas pačias dienas. Tačiau džiaugiuosi, kad pasirinkau eiti sudėtingesniu, ilgesniu keliu, kuris veda kur kas giliau į save nei bandymas bėgti nuo savęs, spręsti kūno problemas vaistais ir apsimesti, kad juk visiems taip būna – tai normalu. Kiekvienas savo normas ir ribas pasirenkame patys arba, jei pasiseka, šalia atsiranda mokytojas, kuris parodo, kad gali daugiau, kai pačiam atrodo, esą tai jau tavo riba...
Aš atradau visai kitokias normas ir laisvę ne tik per taiči, bet ir per visai kitokį požiūrį į save, gyvenimo prasmę ir sutiktus pakeliui žmones, einančius tuo pačiu Keliu.
Man net labiau patinka vadinti tai „Sportuojam su Domu“ nei „Taiči su Domu“ dėl įvairiapusiško jo mokymo, nes tai, kas daugeliui asocijuojasi su taiči, pas mus yra tik dalelė to, ką veikiame ankstyvais rytais. Didelė dalis pratimų turi juokingus, vaikiškus pavadinimus, lyg iš kinų animacinio filmuko apie gyvūnėlius, o ir iš šono pažiūrėjus ne visada atrodome normaliai. Tačiau laikui bėgant supranti, kad vienas svarbiausių dalykų visada yra pasiruošimas: tiek fizinis, tiek dvasinis. Neįmanoma iš gatvės atėjus iškart gebėti taisyklingai daryti taiči formas, nesvarbu, kokiais sportais ar šokiais užsiiminėjote prieš tai, nes paaiškėja, kad tam tikrų raumenų grupės, jei kada ir egzistavo, pas jus tiesiog miega, o koordinacijoje liko rimtų spragų. Iš pradžių negebate atlikti iš šono pažiūrėjus elementarių pratimų, suvaldant įtampas ir atsipalaidavimą skirtingose kūno vietose ir tai kartu derinant su taisyklingu kvėpavimu. O vėliau tai pavyksta ne tik pratimuose, bet ir gyvenime – atsipalaiduoti esant įtampai. Ir tai didžiulė dovana, nes ko jau ko, bet išbandymų gyvenimas nepagaili niekam...