Sąmoningumas - stebėtojas iš arčiau
Pasakojote apie stebėtojo vaidmenį, kuris svarbus praktikuojant taiči. O ką daryti, jei visgi neįsijungia tas stebėtojas?
Yra tik vienintelis būdas jį įjungti – tai kartoti tą patį pratimą labai daug kartų. Tol, kol protas pasiduos, nebesistengs visko kontroliuoti ir perduos dalį atsakomybės stebėtojui. Kartojimų skaičius kiekvienam gali būti skirtingas, tačiau svarbiausia kaskart padaryti šiek tiek daugiau, nei jums atrodo, kad galite padaryti. Dažniausiai protas saugo, priešinasi, sakydamas, kad jūs daugiau nebegalite, tad kiekvieną kartą pabandykite peržengti tą proto įkyriai brėžiamą ribą. Kažkuriuo metu protas supras, kad jis nebevaldo situacijos, ir nurims užleisdamas vietą stebėtojui. Dirbant su savimi, t. y. stebint, kad pratimuose būtų visos išvardytos sudedamosios dalys – t. y. kūnas, kvėpavimas ir dėmesingumas, – stebėtojo būsena įsijungia. O svarbiausia tai, kad jūs išmokstate jį įjungti bet kada – darbo metu ar kitose kasdienėse situacijose.
Kokią naudą duoda stebėtojo įjungimas?
Paskirsčius dėmesį, prasiplečia tiek kūno, tiek ir proto galimybės. Kūnui tampant lankstesniam ir ištvermingesniam, protas taip pat įgyja lankstumo ir gebėjimą lengviau rasti nestandartinius sprendimus. Tuomet išlaisvėja ir kūrybiškumas – išmokstame ne tik kurti, bet ir pastebėti tam tikrus dalykus aplinkoje bei juos pritaikyti. Pamažu visose gyvenimo situacijose reikia įdėti vis mažiau pastangų.
Net ir norėdami kažką pastumti, galite tai padaryti iškvėpdami ir pernešdami svorį su kūnu – be jėgos. Ir, svarbiausia, atliekant veiksmus su tomis dalimis, kuriomis reikia, galima sutaupyti daugiau nei pusę savo energijos dienos metu. Vadinasi, kad kiekvienas, praktikuojantis taiči, iš karto gali padaryti dvigubai daugiau, net jei iki tol atrodė, jog nieko nespėja.
Daug kur užsienio literatūroje kalbama, kad taiči tikslas yra kūno ir proto sujungimas, angliškai tai skamba kaip „mindfullness“. Vis dėlto nėra užsimenama apie stebėtoją. Kodėl?
Dažniausiai užsienio literatūroje nepaaiškinama, kad yra protas racionalusis (tas, kuris skaičiuoja) ir stebėtojas, o tai labai svarbu. Taip pat ne visada tiksliai vartojama sąvoka „nuraminti“ protą. Kai kas tai supranta kaip proto išjungimą, tačiau jei jį išjungsi – nustosi kvėpuoti. Svarbu protą nuraminti, kad jis dirbtų daliniu pajėgumu.
Kas yra sąmoningumas bei protas pagal taiči?
Sąmoningumas pagal taiči ir Rytų metodikas yra kūno ir proto vienis. Viena – racionalioji – proto dalis yra priklausoma nuo emocijų ir instinktų. Ji viską skaičiuoja, vertina, dėlioja prioritetus, įsivelia į emocijas, tačiau nemato savęs iš šono. Kita proto dalis – stebėtojas – nukreiptas į vidų ir nepriklausomas nuo išorinių dirgiklių. Žmonės, praradę ryšį su savo stebėtoju, dažnai mano, kad tik jie yra teisūs, o visi kiti – kvailiai, kurie kažko nesupranta. Kai veikia mūsų stebinčioji proto dalis, dėmesys nukreipiamas į vidų, o į išorinius dirgiklius žvelgiama tarsi iš šalies. Tuomet ne vietoje pastatytas puodelis ar neišplauta lėkštė nebebūna svarbi, o kolegos pašaipios pastabos nebeerzina. Užuot pykęs, tiesiog labai ramiai paprašai to daugiau nebedaryti, bet neįsiveli į beprasmį konfliktą. Emocijos nėra blogai, bet jos turi būti atpažintos ir suvaldytos. Mes kiekvienas turime tarsi emocijų indą, o mūsų stebėtojas laiku atidaro indo dangtį ir išleidžia emocijas, bet laiku ir uždaro. Taigi, stebėtojas reikalingas indui valdyti.
Racionalus protas vadinamas žemesniuoju Aš, o stebintis protas – aukštesniuoju Aš. Kuo dažniau iššaukiame stebėtoją, tuo didesnė tikimybė geriau pažinti save ir pajusti savo gyvenimo prasmę, nes į tokį klausimą racionalus protas atsakyti negali.
Kuri proto dalis atsakinga už kūno judėjimą ir kvėpavimą?
Racionalusis protas duoda komandą iki galo įkvėpti ir iškvėpti arba pakelti ranką ir koją, tačiau turi tolygiai veikti abi proto dalys – racionalioji ir stebinčioji dalis. Jei dirbs tik racionalusis protas, nepastebėsi, ar padarei atsipalaidavimo dalį, o jei padarei – kiek kartų. Šiuos momentus turi sekti stebėtojas. Būtent jis, o ne protas skaičiuoja – vienas, du, trys, keturi. Mes pripratę dirbti tik smegenimis, tačiau jei perduosi viską tik racionaliajai proto daliai – jis nebesuvaldys visų pratimo detalių.
Seniau žmonės labai daug dirbdavo su kūnu, t. y. fizinį darbą. Laikui bėgant, jie suprato, kad dirbti lengviau dainuojant, kai ritmingai įkvepi ir iškvėpi. Tuomet ir nuotaika gera, nelenda į galvą buities ar kiti rūpesčiai. Žmonės pastebėjo, kad suderinus fizinį darbą su kvėpavimu, kitaip sakant, „pagavus bangą“, gali sutaupyti daug jėgų. Kai fizinį darbą pakeitė protinis, žmonės pradėjo daug galvoti, todėl perduoda smegenims labai daug funkcijų ir jas perkrauna. Racionalus protas vadinamas žemesniuoju Aš, o protas stebėtojas – aukštesniuoju Aš. Kuo dažniau iššauki stebėtoją, tuo didesnė tikimybė labiau pažinti save ir pajusti, kokia tavo prasmė šiame gyvenime, nes į tokį klausimą protas negali atsakyti.
Ir iš savo patirties galiu pasakyti, kad supratimas apie stebėtoją atėjo tikrai ne iš karto, o po kelerių metų praktikos. Ką patartumėte daryti kitaip tiems, kurie jau išbandė visas taiči programas, išdėstytas šioje knygoje, tačiau dar neatrado savyje stebėtojo?
Kaip jau minėjau, vienintelis būdas jį pažadinti – kartoti ir kartoti pratimą daug kartų. Taip pat svarbu ieškoti pratimuose atsipalaidavimo ir pusiausvyros momento bei jį fiksuoti su stebėtoju. Galbūt nesusimąstome, tačiau yra riba, iki kurios žmogus gali įsitempti, tačiau atsipalaidavimo galimybės – beribės. Jas linkiu ir išnaudoti. ☺
Iš mokinio lūpų
Marius, 44 m., praktikuojantis taiči daugiau nei 7 m.
Jau po pirmųjų praktikos metų pajaučiau sustiprėjusi kūną, geresnę bendrą savijautą, taip pat dingo kelių sąnarių, nugaros ir galvos skausmai. Anksčiau nuolat trūko energijos, o reguliari taiči praktika padėjo atkurti energijos pusiausvyrą, taip pat pastebiu ir kitus svarbius pokyčius savo gyvenime, pavyzdžiui, ramesnį protą, atsiradusį gebėjimą būti čia ir dabar, suvaldyti ateities lūkesčius, „paleisti“ praeities nuoskaudas ar nuraminti nereikalingas emocijas. Gyvenime sumažėjo triukšmo ir atsirado daugiau ramybės. Užsiėmimus lankome kartu su žmona ir esu tikras, kad tai prisideda prie didesnės mūsų šeimos darnos ir tarpusavio supratimo.
Taiči – toli gražu ne tik fizinių pratimų kompleksas, bet ir tūkstantmečius kaupta patirtis, filosofija. Tai viso gyvenimo kelias. Esu pačioje jo pradžioje, kelio, kuris, nors ir nelengvas, bet džiuginantis tuo, jog kiekvienas juo žengtas žingsnis – tai žingsnis į savęs ir pasaulio pažinimą.
Kitame skyriuje rasite pratimų vaizdo įrašus, kurie padės dar geriau įsigilinti į praktiką ir gauti kuo daugiau naudos. Detalią informaciją, kaip įsigyti prieigą prie vaizdo įrašų, rasite sekančiame žingsnyje.